Azija

Azija – didžiausia pasaulio dalis (~33 % viso Žemės paviršiaus be Antarktidos), čia gyvena apie 60 % pasaulio gyventojų. Su Europa sudaro Eurazijos žemyną. Riba tarp Azijos ir Europos žemynų nėra vienareikšmiškai apibrėžta. Nuo Amerikos Aziją skiria Beringo sąsiauris. Nuo Afrikos – Sueco kanalas.

Samprata

Kaip ir Europos, Azijos samprata kultūrinė, o ne geografinė, todėl riba tarp Azijos ir Europos neaiški. Žodis „Azija“ () Senovės Graikijoje reiškė mitinę okeanidę. Geografine prasme šį žodį pirmąsyk žinomuose šaltiniuose pavartojo Herodotas. Šiuo žodžiu jis nusakė Anatoliją (dab. Mažąją Aziją) ir Persiją. Homeras „Iliadoje“ taip pat mini du frygus vardu Asijus (), taip pat Lydijoje minima šlapynė pavadinimu . Strabonas savo „Geografijoje“ mini, kad riba tarp Azijos ir Europos eina Dono upe.

Vietovardis kildinamas iš asirų kalbos žodžio asu, reiškiančio „rytai“. Pasak kitos versijos, vietiniai gyventojai taip vadinę Efeso lygumas, kurias graikai ir romėnai pirmiausiai ir pradėję vadinti Azija. Azijos pavadinimą bandyta sieti ir su hetitų vietovardžiu Assuwa (taip vadinta konfederacija) bei akadų žodžiu (w)aṣû(m) („išeiti, pakilti“). Dabartinė Azijos samprata atsirado tik po didžiųjų geografinių atradimų, kai šis graikų žodis pritaikytas ne tik Vakarų Azijai, bet visai pasaulio daliai. XVIII a. buvo nustatyta apytikslė Europos ir Azijos riba. Kai kurios geografiškai Azijoje esančios valstybės (pvz., Izraelis, Užkaukazės šalys, Turkija) save kultūriškai sieja su Europa.

Europocentristiniu požiūriu Azija tapatinta su Orientu – egzotiškais, „barbariškais“ kraštais, į kuriuos buvo linkstama projektuoti visas europietiškai sąmonei svetimas blogybes (žr. orientalizmas).

Geografija

Padėtis

Aziją iš trijų pusių supa vandenynai – šiaurėje Arkties, rytuose – Ramusis, pietuose – Indijos vandenynas, pietvakariuose – Atlanto vandenyno jūros (Viduržemio, Egėjo, Marmuro, Juodoji ir Azovo). 92 km pločio Beringo sąsiauris skiria Aziją nuo Amerikos. Sueco sąsmauka jungia Aziją su Afrika (riba tarp jų eina Sueco kanalu). Vakaruose Azija ribojasi su Europa, su kuria sudaro Eurazijos žemyną. Sutartinė riba tarp Azijos ir Europos eina Uralo kalnų rytinėje papėdėje, Embos upe ir Kumos–Manyčiaus įduba, šiauriniu Kaukazo kalnų pakraščiu (Kaukazas priskiriamas Azijai). Pietryčiuose Malajų salynas Aziją skiria nuo Australijos (riba vedama per Timoro jūrą, Arafuros jūrą bei Dampiro sąsiaurį, tarp Malajų salyno ir Naujosios Gvinėjos).

Azijos plotas – 43,4 mln. km² (kitais apskaičiavimais – 44,4 mln. km² ar 44,61 mln. km²).

Tolimiausi Azijos sausumos taškai yra:

• šiaurėje – Čeliuskino kyšulys (75° 43′ š. pl.)
• pietuose – Piajaus kyšulys (1° 16′ š. pl.)
• rytuose – Dežniovo kyšulys (169° 40′ v. ilg.)
• vakaruose – Babo kyšulys (26° r. ilg.).

Dėl neaiškių ribų bei geografinės projekcijos įnešamų paklaidų nustatyti Azijos geografinį centrą tiksliai neįmanoma. Yra keletas vietovių, kurios pagal vienokius ar kitokius apskaičiavimus nurodomos kaip šios pasaulio dalies centras: Kyzylas arba Saldamas (Tuva, Rusija), Urumčio apylinkės (Sindziangas, Kinija).

Praktiškai visa Azija, išskyrus Malajų salyną, išsitenka šiaurės pusrutulyje.

Krantai ir salos

Azijos krantų ilgis ~62 800 km. Apie 8 mln. km² Azijos ploto tenka pusiasaliams ir ~2 mln. km² – saloms. Plačiausioje vietoje (iš šiaurės rytų į pietryčius) Azija yra 11 455 km pločio. Gurbantiungiuto dykumoje Sindziange (šiaurės vakarų Kinija) yra toliausiai nuo jūrų nutolusi ne tik Azijos, bet ir viso pasaulio vieta.

Prie Azijos šiaurinių krantų yra Karos jūra, Laptevų jūra, Rytų Sibiro jūra ir Čiukčių jūra (Arkties vandenynas), prie rytinių – Beringo jūra, Ochotsko jūra, Japonijos jūra, Geltonoji jūra, Rytų Kinijos jūra, Pietų Kinijos jūra (Ramusis vandenynas); pietryčiuose tarp Malajų salyno ir Filipinų salų – Sulu jūra, Sulavesio jūra, Molukų jūra, Seramo jūra, Bandos jūra, Floreso jūra ir Javos jūra. Prie Azijos pietinių krantų yra Andamanų jūra, Bengalijos įlanka, Arabijos jūra (Indijos vandenynas).

Didžiausi pusiasaliai: Jamalo, Taimyro, Čiukčių, Kamčiatkos, Korėjos, Indokinijos ir Malakos, Indostano, Arabijos, Mažosios Azijos.

Salos sudaro ~7 % Azijos ploto (užima ~2 mln. km²). Daugiausia stambių salų yra Pietryčių Azijoje. Didžiausios salos ir salynai:

• Arkties vandenyne: Šiaurės Žemė, Naujojo Sibiro salos, Vrangelio sala,
• Ramiajame vandenyne: Kurilai, Sachalinas, Japonijos salynas, Taivanas, Hainanas, Malajų salynas, Filipinai;
• Indijos vandenyne: Andamanų salos, Nikobarų salos, Šri Lanka.

Taip pat geografiškai prie Azijos priskiriama Kipro sala Viduržemio jūroje.

Paviršius

Absoliutinių aukščių atžvilgiu Azija – kontrastingiausia pasaulio dalis. Joje yra aukščiausia pasaulio viršūnė Džomolungma (8850 m, Himalajuose), giliausios įdubos, užlietos vandeniu, – Baikalo ežeras (gylis 1620 m), Negyvoji jūra (altitudė -400 m) ir sausa Turfano įduba (-154 m). Krantai mažai išraižyti.

Azijos paviršių sudaro daugiausia kalnai ir plokščiakalniai – jie užima ~3/4 viso žemyno ploto. Patys aukščiausi iš jų yra Pietų ir vidurio Azijoje. Azijos kalnai sudaro dvi dideles juostas. Pirmoji juosta prasideda nuo Mažosios Azijos, Armėnijos kalnynais ir eina į rytus per Irano kalnyną, Pamyrą, Karakorumą, Hindukušą Tibeto plokščiakalnį ir jį supančius Himalajų ir Kunluno kalnus, toliau pasuka į pietus ir pereina į Malajų salyną. Antroji juosta eina šiaurės rytų kryptimi per Tian Šanį, Pietų Sibiro kalnus (Altajų, Sajanus, Stano kalnyną), Džugdžūrą, Kolymos kalnyną iki Čiukčių pusiasalio. Šiaurės vakaruose prie jos šliejasi Vidurio Sibiro plokščiakalnis, atsišakoja Verchojansko ir Čerskio kalnagūbriai.

Tarp abiejų kalnų juostų plyti Centrinės Azijos aukštosios lygumos ir plokščiakalniai; iš rytų Centrinę Aziją supa Kinijos–Tibeto, Taichangšano, Janšano, Didžiojo Chingano kalnagūbriai. Azijos rytiniame pakraštyje yra Koriakų kalnynas, Sichote Alino, Mandžiūrijos–Korėjos, Nanlingo ir Anamo kalnai. Salų, juosiančių Ramiojo vandenyno pakraščio jūras, paviršius daugiausia kalnuotas. Indostano ir Arabijos pusiasalius užima Dekano ir Sirijos-Arabijos plokščiakalniai.

Azijos paviršiaus vidutinis aukštis 990 m; po Antarktidos – aukščiausia pasaulio dalis. Himalajų–Karakorumo linijoje išlikę aukščiausi Azijos ir viso pasaulio kalnai – Džomolungma (8848 m), Čogoris (8611 m), Kančendžanga (8586 m), Lotsė (8516 m).

~1/5 Azijos ploto užima lygumos (iki 200 m aukščio). Didžiausia lyguma – Vakarų Sibiro, pietuose pereinanti į Turano žemumą. Kitos lygumos užima jūrų pakrantes (Šiaurės Sibiro, Janos–Indigirkos, Kolymos, Didžioji Kinijos) arba priekalnių įdubas (Mesopotamijos, Indo–Gangos). Aukščiau iškilusios Centrinės ir Vidurinės Azijos tarpukalnių lygumos (Kašgarijos, Džungarijos, Gobio, Caidamo, Ferganos).

Žemiausia Azijos ir viso pasaulio sausumos vieta yra Negyvosios jūros pakrantė (jūros vandens paviršiaus altitudė –405 m).

Pagrindiniai Azijos kalnų ir lygumų bruožai susiformavo mezozojinės ir alpinės kalnodaros metu. Dabartinis reljefas susidarė dėl senovinių denudacijos procesų, vertikaliųjų ir horizontaliųjų Žemės plutos judesių neogene ir kvartere, erozijos ir nuosėdų kaupimosi. Senoviniai denudaciniai paviršiai geriausiai išliko Azijos kalnų vidinėse dalyse, Dekano, Sirijos–Arabijos, Vidurinio Sibiro plokščiakalniuose. Stipriausi neogeno ir kvartero vertikalieji judesiai buvo Pamyre, Tibete, Himalajuose, Kopetdage, Ferganos kalnagūbryje, Tian Šanyje, Gisaro Alajuje. Intensyvi erozija daugelį senųjų plokščiakalnių labai suskaidė; gilių tarpeklių yra Pamyre, Tibete, Himalajuose, Kunlune, Vakarų Sajane, Stano kalnyne, Čerskio kalnagūbryje, Vakarų Azijos kalnynuose. Didelius Vidurinės ir Centrinės Azijos plotus (ypač Chvangchės baseine) dengia liosas. Yra vadinamų prastųjų žemių (bedlendų), dykumose – eolinių, klinčių ir gipso paplitimo vietose – karstinių reljefo formų. Šiaurės vakarų Azija į šiaurę nuo 60° š. pl. kvartere buvo apledėjusi. Į rytus nuo Chatangos upės buvo tik pavienių apledėjimo židinių. Kitose Azijos dalyse senovinių ledyninės kilmės reljefo formų yra aukštikalnėse. Didelę įtaką reljefo formavimuisi turėjo vulkanizmas. Senųjų lavų paviršių ir magmos klodų intarpų yra Indostane ir Vidurio Sibire.

Dabar veikiančių ugnikalnių daugiausia Rytų Azijos salose (Fudzijama, Pektusanas, Asas ir kt.), Kamčiatkoje (Kronokų Sopka, Kliučių Sopka, Avačos Sopka), Filipinuose (Pinatubas, Majonas, Taalio ugnikalnis), Didžiosiose ir Mažosiose Sundos salose (Krakatau, Bromas, Semeru, Tambora ir daug kt.).

Geologinė sandara

Žemės plutą Azijoje sudaro dvejopos struktūros: seniausi branduoliai – Sibiro plokštė (žemyno šiaurėje), Kinijos-Korėjos plokštė, Pietų Kinijos plokštė (rytuose), Indijos plokštė (pietuose), Arabijos plokštė (pietvakariuose; Afrikos platformos dalis) ir tarp jų ar atskirų jų dalių raukšlėtosios sritys. Sibiro plokštę iš pietų ir vakarų juosia vėlyvojo proterozojaus ir ankstyvojo paleozojaus konjunkcijos zonos. Panašaus amžiaus yra Pabaikalė, Sajanai, Jenisiejaus kalvagūbris, Kuznecko Alatau, Kalnų Altajus, didesnioji Mongolijos Altajaus, Changajaus ir Tanu Olos dalis. Kaledonidų yra vidurio Kazachstane, Tian Šanio šiaurėje, pietryčių ir centrinėje Kinijoje. Šių regionų nuogulos labai dislokuotos; gausu intruzijų. Tarp kaledonidų yra didelių tektoninių įdubų: Kuznecko, Minusinsko, Vidurio Tuvos; jose susiklosčiusios kontinentinės nuogulos dislokuotos t. y. devone, karbone ir perme. Hercinidai eina plačiu lanku: Taimyras, Uralas, Kazachstanas, Salairo kalvagūbris, Altajus, Tian Šanis, Kunlunas, Nanšanas. Vakarų Sibire ir Turgajaus įlinkyje juos dengia horizontalūs mezozojaus ir kainozojaus sluoksniai. Mezozojinio Žemės plutos metu iškilo Verchojansko, Kolymos, Čiukčių pusiasalio, Sichote Alino, Indokinijos pusiasalio kalnai. Jų raukšles kerta granitų intruzijos. Tarp jų yra paleozojinių masyvų. Altajuje, Tian Šanyje ir kitur yra iškilusių paleozoidų. Kainozojaus metus vyko Alpių ir Himalajų kalnų formavimasis.

Azijos rytinis pakraštys yra tektoniškai aktyvus, nes įeina į Eurazijos ir Ramiojo vandenyno litosferos plokščių sandūros (subdukcijos) zoną. Šioje …