Ciudad Autónoma de Buenos Aires

Buenos Airės (; oficialus pavadinimas Ciudad Autónoma de Buenos Aires) – Argentinos sostinė ir didžiausias miestas bei uostas. Turi federalinės apygardos statusą. Tai vienas didžiausių Pietų Amerikos miestų. Buenos Airės įsikūrusios pietiniame La Platos estuarijos krante, rytinėje žemyno pakrantėje. 2,89 mln. gyventojų (2010 m.), tačiau visoje miesto metropolijoje (Didžiosiose Buenos Airėse) gyvena apie 15,35 mln. gyventojų (2016) 3212 km² plote.

Miestas garsėja eklektiška Europos architektūra ir turtingu kultūriniu gyvenimu. Mieste 2018 m. vyko 13-asis G20 aukščiausio lygio susirinkimas.

Pavadinimas

Miesto pavadinimas Buenos Aires išvertus iš ispanų kalbos apytiksliai reiškia „geri orai“. Tačiau pirmasis miesto pavadinimas buvo Ciudad de la Santísima Trinidad y Puerto de Santa María de los Buenos Aires („Švenčiausiosios Trejybės ir Gerų Orų Šv. Marijos uosto miestas“). Argentinoje sostinė dažnai vadinama tiesiog Capital Federal („federacinė sostinė“). Pagal 1994 m. konstituciją miestas turi autonominį statusą ir formaliai vadinamas Ciudad Autónoma de Buenos Aires. Raštuose dažnai naudojamas trumpinimas Bs. As.

Istorija

Ispanų jūrininkas Chuanas Diasas de Solis buvo pirmasis europietis, 1516 m. pasiekęs La Platos krantus. Tačiau išsilaipinusi ekspedicija buvo išžudyta vietinių čarua ir gvaranių genčių indėnų.

Buenos Airių miestas buvo įkurtas 1536 m. vasario 2 d. ispanų jūrininko, ieškojusio aukso Pedro de Mendosos. Mendosos įkurto miesto vieta yra dabartinis San Telmo kvartalas miesto pietryčiuose.

Tačiau naujai įkurtas miestas buvo nuolat atakuojamas indėnų genčių ir 1541 m. sugriautas. 1580 m. laikiną gyvenvietę prie La Platos įkūrė Chuano de Garajaus ekspedicija, Paranos upe keliavusi iš Asunsjono.

Nuo pat pirmųjų miesto įkūrimo dienų, Buenos Airės įgavo labai svarbią prekybinę reikšmę. XVII-XVIII a. Peru vicekaralystė per Buenos Airių uostą vykdė prekybą, todėl miestas turtėjo iš prekybinių mokesčių. Tarp Limos ir Buenos Airių nusidriekė svarbus prekybinis kelias, kadangi taip gabenti krovinius Peru buvo daug saugiau ir patogiau per Buenos Aires negu per Ramųjį vandenyną. Dėl didelės uosto svarbos Buenos Airių gyventojai pradėti vadinti specifiškai, nenaudojant miesto pavadinimo – porteños (apytikslė reikšmė „uosto gyventojai“).

XVIII a. Ispanijos karalius Karolis III mažino prekybinius uosto suvaržymus (kadangi mieste klestėjo kontrabanda), kol galiausiai Buenos Aires paskelbė laisvuoju uostu. 1776 m. miestas tapo La Platos vicekaralystės sostine. Tačiau Argentinoje jau buvo išplitusios Prancūzijos revoliucijos idėjos ir miestas vis mažiau paisė Ispanijos įsakymų. 1806–1807 m. Napoleono karų metu į miestą įsiveržė britų armija, tačiau Buenos Airių kariai pasipriešino puolimui ir išstūmė įsibrovėlius. Galiausiai 1810 m. gegužės 25 d. miestiesčiai sukilo prieš ispanų valdžią, nuvertė vicekaralių ir įkūrė provizinę vyriausybę. Šie įvykiai vadinami Gegužės Revoliucija. Po šešerius metus trukusios kovos miestas ir visa Argentina iškovojo nepriklausomybę.

Istoriškai, Buenos Airės buvo pagrindinis liberalių, laisvos prekybos idėjų centras Argentinoje, o didžioji šalies dalis, ypač Šiaurės Vakarai, laikėsi katalikiško konservatyvumo. Dėl šių priežasčių XIX a. šalyje kilo centralistinis-federalistinis konfliktas, peraugęs į pilietinį karą.

XIX a. Buenos Airės kentėjo nuo jūrinių blokadų du kartus: 1838–1840 m. nuo prancūzų ir 1845–1848 m. nuo jungtinės britų ir prancūzų blokados. Tačiau miestas atsilaikė, o užsienio pajėgos atsisakė planų nuslopinti miestą. XIX a. miesto statusas keitėsi kelis kartus. Pradžioje Buenos Airės buvo Buenos Airių provincijos sostine, 1853–1860 m. buvo Buenos Airių valstybės sostine. 1880 m. miestas federalizuotas ir tapo visos Argentinos sostine. Dabar Casa Rosada rūmai yra Argentinos Prezidento būstinė.

XIX a. antrojoje pusėje, pradėjus tiesti geležinkelius į kitus šalies miestus, Buenos Airės įgavo didelę ekonominę įtaką. Pradėta metalo apdirbimo gamyklų, fabrikų statyba. Miestas tapo metropoliniu, daugiakultūriu centru ir savo kultūrine bei ekonomine įtaka lygiavosi į didžiausius Europos miestus. Pavyzdžiui, Kolono teatras buvo vienas svarbiausių pasaulyje operos centrų. Miestas įšgyveno kultūrinio klestėjimo laikotarpį: tiestos naujos gatvės, plėtėsi nauji kvartalai, pastatyti aukščiausi pastatai Pietų Amerikoje, nutiestas pirmasis metropolitenas.

XX a. pradžioje į miestą vyko vis naujos imigrantų iš Europos bangos. Taip pat į sostinę kėlėsi gyventojai iš vargingų šalies provincijų. Aplink industrinius rajonus pradėjo augti villas miseria (skurdžių kvartalai), kilo daug socialinių problemų.

Dėl šių priežasčių Buenos Airės tapo peronizmo centru. 1945 m. spalio 17 d. į Plaza de Mayo išėjo tūkstančiai darbininkų mitinguoti remdami Chuaną Peroną. 1955 m. subombarduota Plaza de Mayo vykusi taiki demonstracija. Bombarduojant žuvo 364 žmonės. Tai vienintelis kartas, kai miestas buvo atakuojamas iš oro. Septintajame dešimtmetyje Buenos Airėse tarpusavyje nuožmiai kovojo peronistai, komunistai ir dešinieji. Šešerius metus miestas kentėjo nuo karinės diktatūros. Vyko prieš diktatūros politiką nukreiptos demonstracijos (Plaza de Mayo Motinų demonstracija ir kt.).

1982 ir 1987 m. Buenos Aires aplankė popiežius Jonas Paulius II. 1992 m. kovo 17 d. teroristai susprogdino Izraelio ambasadą, o po dvejų metų žydų organizaciją (AMIA teroristinės atakos).

1996 m. pagal 1994 m. konstituciją Buenos Airės gavo autonomijos statusą ir surengė pirmuosius rinkimus.

2004 m. gruodžio 30 d. protestuojant prieš ekonominę krizę buvo padegtas klubas, kuriame vyko koncertas. Žuvo beveik 200 žmonių.

Valdymas ir politika

1996 m. pagal 1994 m. konstitucijos reformą Buenos Airėms suteiktas autonomijos statusas. Nuo to laiko miestas rengia savarankiškus mero rinkimus. Pirmuoju miesto meru tapo Fernando de la Rúa (vėliau tapęs prezidentu). Jį pakeitė Aníbal Ibarra, tačiau dėl 2004 m. neramumų buvo atstatydintas. Nuo 2005 m. gruodžio Buenos Airių mero pareigas eina Chorchė Telermanas.

Buenos Airėms Argentinos senate atstovauja 3 senatoriai. Be to, miestiečiai renka 25 deputatus į Argentinos deputatų rūmus.

Kvartalai

Pagrindinis straipsnis: Buenos Airių kvartalai

Miestas administraciniais sumetimais padalintas į 48 kvartalus (barrios). Skirstytas pagal miesto parapijas. Dabar miestas taip pat skirstomas į 15 komunų (comunas). Patys žinomiausi ir svarbiausi kvartalai: La Boka, San Telmas, Rekoleta, Palermas ir Puerto Maderas.

Gyventojai

Buenos Airių gyventojai vadinami porteños („uosto gyventojai“) dėl uosto svarbos miesto raidai. Priemiesčių gyventojai dažniau vadinami bonaerenses.

Miesto gyventojų iki XIX a. vid. daugėjo labai lėtai. Prasidėjus imigracijai ir suklestėjus ekonomikai Buenos Airių gyventojų skaičius šoktelėjo keliskart. Maždaug per 60 metų gyventojų padaugėjo nuo 0,5 mln. iki 3 mln. Nuo XX a. vidurio Buenos Airių populiacija mažėja, nes auga sostinės priemiesčiai ir nemažai gyventojų išsikelia gyventi į juos. Taip pat kai kurie miesto rajonai tampa priemiesčių dalimi.

Buenos Airės – daugiatautis miestas. Sostinėje didžiausia tautinė įvairovė šalyje. Dauguma miesto gyventojų kilę iš Ispanijos (daugiausia Galisijos, Asturijos, Baskijos) ir Italijos (Kalabrijos, Ligūrijos, Pjemonto, Neapolio).

XIX a. pab. – XX a. pr. imigravo daug vokiečių, portugalų, lenkų, airių, prancūzų ir anglų. XX a. 9 dešimtmetyje atvyko ukrainiečių ir rumunų. Argentinos sostinėje ir jos apylinkėse gyvena ir dauguma Argentinos lietuvių. Buenos Airėse yra taip pat kreolų. Tai daugiausia imigrantai iš šalies Šiaurės Vakarų, Paragvajaus, Bolivijos, Peru.

Mieste įsikūrusi gausi arabų bendruomenė (daugiausia iš Sirijos ir Libano). Yra armėnų. Buenos Airėse gyvena didžiausia Lotynų Amerikoje žydų bendruomenė (~250 tūkst.), atsikėlusi daugiausia iš Rytų Europos. Taip pat yra Rytų Azijos gyventojų: japonų, kinų, korėjiečių.

Dauguma miestiečių – Romos katalikai. XVII a. įsteigta Buenos Airių arkivyskupija (kurios arkivyskupas yra ir Argentinos primas). Yra keletas anglikonų, liuteronų, stačiatikių maldos namų, nemažos judėjų ir musulmonų bendruomenės.

Kultūra

Buenos Airės – europietiškiausias Lotynų Amerikos miestas. Dėl didelių imigracijos srautų iš Europos, Argentinos sostinė buvo itin paveikta europietiškų kultūros idėjų. Bueno Airių Kolono teatras yra viena svarbiausių operos salių pasaulyje. Čia veikia keletas simfoninių orkestrų. Mieste daugybė istorijos, dailės, moderniojo meno muziejų, teatrų, kino salių, bibliotekų. Buenos Airėse veikia daug knygų leidyklų, o pagal knygynų skaičių 100 000 gyventojų lyderiauja tarp didžiausių pasaulio miestų. Buenos Airėse priskaičiuojama bent 734 knygynų, taigi 10,000 gyventojų tenka po 2,5 knygyno ir pagal šį rodiklį miestas lenkia Londoną, Paryžių, Madridą, Maskvą ir Niujorką. Mieste taip pat gerai išvystyta naudotų knygų rinka. Yra didelis zoologijos sodas, botanikos sodas, daugybė aikščių ir parkų.

Buenos Airėse kalbama La Platos dialektu, kalboje vartojama vadinamoji voseo sistema. Iš miesto vargingųjų klasių taip pat kilo žargonas, vadinamas lunfardo. Jame daug italų, portugalų kilmės žodžių, sutrumpinimų, pakitusių žodžių. Tarp italų imigrantų XX a. pr. buvo išplitęs cocoliche dialektas – ispanų ir italų kalbų mišinys. Kitados Buenos Airėse buvo galima dažnai išgirsti anglų, prancūzų, arabų, japonų, kinų kalbas, tačiau šiuo metu dauguma miesto imigrantų greitai išmoksta ispanų kalbą ir asimiliuojasi su vietiniais.

Buenos Airių kultūra neatsiejama nuo tango. Tango muzika ir šokis gimė skurdžiuose miesto kvartaluose XIX a. pab. Kompozitoriai ir dainininkai Aníbal Troilo, Juan D'Arienzo, Carlos Gardel, Edmundo Rivero išgarsino tango. Buenos Airėse atidarytos tango mokyklos. Kasmet gruodžio 11 d. Buenos Airėse švenčiama tango diena. San Telme ir kitose miesto dalyse ir dabar neretai galima pamatyti tango pasirodymų, šokio pamokų tiesiog gatvėje.

Buenos Airės – šalies švietimo centras. Veikia keletas universitetų, daugybė kolegijų, institutų, specializuotų mokyklų. Buenos Airių universitete studijavo net 5 Nobelio premijos laureatai…