Kamerūnas

Kamerūno Respublika (Kamerūnas) – valstybė Centrinėje Afrikoje. Ribojasi su Nigerija, Čadu, Centrinės Afrikos Respublika, Kongu, Gabonu, Pusiaujo Gvinėja ir Gvinėjos įlanka. Šalis kartais vadinama „miniatiūrine Afrika“ dėl geologinės ir kultūrinės įvairovės. Gamtinės sąlygos čia labai įvairios: yra ir paplūdimių, dykumų, savanų, kalnų ir net drėgnųjų miškų. Aukščiausias taškas – 4040 m aukščio Kamerūno ugnikalnis, didžiausi miestai – Duala, Jaundė ir Garua. Kamerūne gyvena apie 200 skirtingų kalbinių grupių. Šalis garsi savo tradicine muzika (makossa ir bikutsi), taip pat pajėgia futbolo rinktine. Oficialios kalbos – prancūzų ir anglų.

Istorija

Kamerūno istorija iki XX a.: Kanem-Bornu, Adamava, Bamendos savana, Dualai

Kamerūno teritorija susiformavo tik pačioje XIX a. pabaigoje, šias sritis užėmus Vokietijai. Iki tol skirtingose dabartinės teritorijos dalyje egzistavo įvairios istorinės valstybės.

Šiauriausia Kamerūno dalis, kartu su kitomis teritorijomis aplink Čado ežerą priklausė istoriniam Sahelio civilizacijos Kanem-Bornu regionui. Dar prieš mūsų erą čia klestėjo Sao civilizacija, vėliau susikūrė Kanemas, kurį XIV a. pakeitė Bornu valstybė, egzistavusi iki XIX a. pabaigos.

Į pietus nuo Kanem-Bornu buvo istorinis Adamavos regionas, kurio dalys apima ir Nigeriją, Čadą, Centrinės Afrikos Respubliką. Pagoniškos regiono tautos iki pat XVIII a. savo valstybės nesukūrė. 1809 m. regionas buvo įjungtas į fulbių Sokoto Kalifatą kaip jo sudėtinė dalis, Adamavos emyratas. Regione paplito fulbių kalba, islamas, susikūrė daug smulkių feodalinių valstybių, – lamidatų.

Maždaug nuo XVII a. dar vienas aukštos kultūros židinys įsižiebė vakarų Kamerūne, Bamendos savanos regione. Jis buvo stipriai įtakotas Benino civilizacijos ir lietėsi su Kalabaro karalyste dab. Nigerijos teritorijoje. Vietos tautos sukūrė daug smulkių valstybėlių, kurias valdė vietos vadai fonai. Savanos valstybės išpažino vietos religijas, bet joms įtaką darė ir islamas. Jos tarpininkavo tarp Sahelio tautų ir pajūrio tautų (dualų).

Dualai nuo XVI a. užmezgė santykius su portugalais, kurie, pirmą kartą pasiekę pakrantes, pavadino Vuri upę krevečių upe (Rio dos Camarões). Šis pavadinimas ilgainiui davė pavadinimą visam Kamerūnui. Dualai aktyviai prekiavo su vakariečiais, supirkinėdami prekes iš žemyno gilumos tautų. Paklausiausios prekės buvo dramblio kaulas, kolos riešutai, pipirai.

XIX a. pakrantėmis labai domėjosi britai, kurie siekė kolonizuoti kraštą, tačiau 1894 m. Vokietija pasirašė sutartis su dualų karaliais, taip gaudami Kamerūno pakrantės teritorijas. Iš čia jie skverbėsi gilyn į šalį, užkariaudami Bamendos savaną, su britais pasidalindami Adamavą ir pasiekdami Čado ežerą. Taip buvo suformuota Kamerūno kolonija.

Po I pasaulinio karo ši Vokietijos kolonija buvo padalinta tarp Prancūzijos (Rytų Kamerūnas) ir Britanijos (Pietų Kamerūnas ir Šiaurės Kamerūnas). Prancūziškoji valda tapo dabartiniu Kamerūnu, išsikovojusi nepriklausomybę 1960 m. Po metų britiškasis Šiaurės Kamerūnas integruotas į Nigerijos sudėtį, o Pietų Kamerūnas pasirinko prisijungti prie Kamerūno respublikos. Taip susikūrė Kamerūno Federacinė Respublika, kuri 1972 m. buvo pervadinta į Jungtinę Kamerūno Respubliką; nuo 1984 m. šalis vadinama Kamerūno Respublika.

Nepriklausomybės laikotarpiu Kamerūnui buvo būdingas stabilumas, kuris leido vystyti žemės ūkį, tiesti kelius ir geležinkelius, taip pat vystyti naftos pramonę.

Tarptautiniai santykiai

Kamerūnas palaiko gerus santykius su JAV ir kitomis išsivysčiusiomis šalimis, yra pakankamai geruose santykiuose su savo kaimynais Afrikoje, palaiko JT taikos palaikymo iniciatyvą Centrinėje Afrikoje. Vis dėlto tarptautinėje arenoje daugiausiai konfiktų kyla dėl sienų nustatymo, ypač su Nigerija.

Su Lietuva šalis užmezgė santykius 2008 m. gruodžio 8 d., ambasadorius Kamerūnui reziduoja Rusijoje.

Administracinis suskirstymas

Kamerūnas yra suskirstytas į 10 regionų. Anksčiau jie buvo žinomi kaip provincijos, tačiau 2008 m. respublikos prezidentas Polis Bija pasirašė dekretą, panaikinantį provincijas. Nuo tada visos provincijos vadinamos regionais. Smulkiau regionai skirstomi į 58 departamentus.

Geografija

Kamerūno ilgis – 1232 km, plotis – 719 km, plotas – 475 440 km², teritorijos forma primena trikampį. Šalies politinės sienos buvo nubrėžtos didele dalimi dirbtinai XIX a., Afrikos pasidalijimo metu, ir iki šiol dėl jų kyla nesutarimų su kaimyninėmis valstybėmis. Kamerūnas šiaurėje ribojasi su Čado ežeru, šiaurės rytuose – Čadu, rytuose – Centrinės Afrikos Respublika, pietuose – Pusiaujo Gvinėja, Gabonu, Kongo Respublika, vakaruose – Nigerija ir Gvinėjos įlanka. Šalis turi beveik 300 km ilgio pakrantę prie Atlanto vandenyno.

Didžioji dalis Kamerūno plyti aukštumose. Aukščiausias taškas – Kamerūno ugnikalnis (4040 m). Žemumos susitelkę šiaurinėje dalyje ir pakrantėse, kurios apaugę mangrovėmis, pelkėtos, išvagotos estuarijos, su daug šlapynių, todėl ten sudėtingas uostų kūrimas. Tolstant nuo jų į šiaurę, prasideda vulkaninio tipo kalnai ir kalvos, telkšo vulkaniniai ežerai (Monunas, Niosas). Toliau plyti Adamavos plokščiakalnis (1000–1500 m, didžiausias – 2740 m, Bambuto k.), kuriame prasideda nemažai Kamerūno upių, vėliau sutekančių į Nigerį, Čado ežerą arba Atlanto vandenyną. Šalies pietuose taip pat vyrauja aukštumos, vadinamos Pietų Kamerūno plynaukšte.

Upių tinklas tankus. Upės vandeningos, jose daug slenksčių, krioklių. Į Bonio įlanką teka Sanaga, Niongas, Ntemas, jų baseinai apima Kamerūno pietvakarinę ir vidurinę dalį. Kamerūno pietrytinės dalies (Dža, Bumba) upės priklauso Kongo baseino Sangos upynui. Iš Adamavos plokščiakalnio šiaurės šlaitų išteka didžiausias Nigerio intakas – Benuė. Šiaurės ir šiaurės rytų dalies upės (Logonė) priklauso Čado ežero baseinui.

Kamerūno pietuose vyrauja geležaliuminžemiai, Adamavos plokščiakalnio vakaruose – blizgažemiai ir vulkanžemiai, šiaurėje – geltonžemiai ir verstžemiai, yra smėlžemių, šlynžemių, salpžemių.

Gamta

Kamerūne išskiriami šeši pagrindiniai ekologiniai regionai: jūrų ir pakrančių, drėgnųjų tropinių miškų, kalnų, tropinių savanų, pusdykumių ir gėlųjų vandenų. Iš viso šalyje aptinkama 9000 augalų, 297 žinduolių, 849 paukščių, 373 varliagyvių ir roplių, 451 žuvų rūšis. Apie 175 rūšys yra endeminės.

Išskirtiniausi Kamerūno gyvūnai yra įvairių rūšių primatai (lygumų gorilos, šimpanzės, babuinai), afrikiniai drambliai ir buivolai, hipopotamai, žirafos, gepardai.

42 % Kamerūno dengia miškai, didelė jų dalis yra palyginti retai medžiais apaugusių savanų tipo. Saugomos teritorijos sudaro 7,4% viso šalies ploto. Dža faunos draustinis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Aplinkos problemos

Didžiausios aplinkos problemos Kamerūne yra biologinės įvairovės, augalų ir gyvūnų buveinių (ypač miškų) nykimas, dykumėjimas (šiaurinėje dalyje), pernelyg dideli medžioklės ir žvejybos mastai.

Per 1990–2010 m. laikotarpį miškų šalyje sumažėjo 18 %. Medžiai kertami kaip žaliava, kuras arba siekiant plėsti žemdirbystei tinkamus plotus. Dėl nepakankamos kontrolės tai vyksta ir saugomose teritorijose.

Biologinės įvairovės nykimą skatina auganti medžioklė, tarptautinė prekyba gyvūnais, plantacijų (bananų, kaučiuko, alyvpalmių, arbatos ir kt.) plėtra. Kadangi laukinių gyvūnų mėsa yra populiarus maistas šalyje, nemažai žmonių medžioja tiek savo reikmėms, tiek prekybai. Daliai rūšių grėsmę kelia ir trofėjinė medžioklė.

Religija

Kamerūne gerai išreikšta tikėjimų laisvė ir įvairovė. Dominuojanti religija yra krikščionybė, išpažįstama maždaug dviejų trečdalių kamerūniečių, tuo tarpu islamas yra reikšminga religinė mažuma, praktikuojama maždaug penktadalio. Taip pat didelis skaičius praktikuoja tradicinius tikėjimus. Musulmonų daugiausia gyvena šiaurėje, krikščionių – pietiniuose ir vakariniuose regionuose, tačiau abiejų religijų atstovų galima sutikti visoje šalyje. Didžiuosiuose miestuose gyvena daug abiejų šių religinių grupių. Pastebima vidinė migracija. Šiuo metu nėra aktyvių religinių politinių partijų.

Šiaurės vakaruose ir pietvakariuose daugiausia gyvena protestantizmą išpažįstantieji, tuo tarpu prancūzakalbiai regionai pietiniuose ir vakariniuose regionuose daugiausia katalikiški. Įtariami raganavimu užpuldinėjami ir patiria prievartą.

Kultūra

Pirmąsias mokyklas Kamerūno teritorijoje XIX a. įsteigė katalikų ir baptistų misionieriai. Mokslas privalomas 6–11 metų vaikams. Ikimokyklinis ugdymas neprivalomas, visos ikimokyklinės įstaigos privačios. Dalis vidurinių mokyklų šalyje yra taip pat privačios. 2004 m. Kamerūne buvo 1370 ikimokyklinių įstaigų (4450 pedagogų, 104 000 vaikų), 9500 pradinių mokyklų (41 000 mokytojų, 2,1 mln. mokinių), 700 bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų (20 000, 340 000 m.), 324 technikos mokyklos ir licėjai (7300, 122 000 m.). Aukštosiose mokyklose mokoma prancūzų ir anglų kalbomis. Aukštojo mokslo institucijos yra 3 tipų: universitetai, institutai ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos. 2002 m. veikė 6 valstybiniai ir 2 privatūs universitetai (78 000 studentų). Seniausias – Jaundės universitetas, įkurtas 1962 m., jame veikia didžiausia šalies biblioteka.

Kamerūno tradicinei architektūrai būdingos iš medžio ir palmių lapų statomos trobelės. Bamilekių ir bamumų gyvenamieji būstai 10-12 m aukščio, keturkampis karkasas supintas iš bambuko kamienų, šiaudų stogas kūgio formos. Tarp stogo ir sienų yra nedidelės angos šviesai ir vėdinimui. Šiaurinėje dalyje statomi moliniai ir mediniai kvadratinio plano gyvenamieji namai su vidiniu kiemeliu, plokščiu stogu. Musgu tauta stato kūgio pavidalo molines lūšnas (iki 6-8 m aukščio), kurių įėjimas ir vidinės sienos puošiamos raižytais geometriniais ornamentais. Miestuose būdingi Vakarų architektūros stilių, daugiausia fukcionalistiniai statiniai, šalies šiaurėje jaučiama arabų architektūros įtaka.

Tradiciniam Kamerūno menui būdingos stilizuotos žmonių ir gyvūnų figūros iš kaulo, rago, molio skulptūra, keramikos, bronzos ir metalo dirbiniai. Apdirbamas raudonmedis ir juodmedis, iš kurių gaminami sudėtingos kompozicijos baldai ir indų su išradingais augaliniais ir gyvūniniais motyvai…