Mozambikas

Mozambikas

Mozambiko Respublika (Mozambikas) – valstybė pietryčių Afrikoje. Ribojasi su Pietų Afrika, Svazilandu, Tanzanija, Malaviu ir Zimbabve.

Istorija

Apie ikikolonijinę istoriją: Svahilių civilizacija, Zimbabvės istorija, Maravis

Pirmieji Mozambiko gyventojai buvo bušmėnai medžiotojai ir rinkėjai, khoisanų protėviai. Tarp pirmo ir ketvirto mūsų eros amžiaus Bantu gentys migravo iš šiaurės per Zambezės slėnį į plokščiakalnį ir pakrantę. Bantu buvo žemdirbiai ir mokėjo apdirbti geležį.

Skirtinguose Mozambiko regionuose suklestėjo skirtingos ikikolonijinės Afrikos kultūros. Nuo VII a. visa dabartinio Mozambiko pakrantė sudarė piečiausią Svahelių kranto atkarpą. Dalyvaujant arabų ir persų pirkliams Mozambiko pakrantės buvo įjungtos į Suahelių civilizacijos orbitą. Čia suklestėjo prekybiniai miestai valstybės: Sofala, Mozambikas, Angočė, Kelimanė, Injambanė ir kt. Svarbiausia tarp jų buvo Sofala, dėl kurios klestėjimo Mozambiko pakrantė dar vadinta Sofalos krantu.

Svahilių pirkliai vertėsi aukso, dramblio kaulo ir vergų prekyba tarp Afrikos ir Azijos. Intensyvėjant prekybai su krašto giluma, atsirado prielaidos susiformuoti aukštesnei ikikolonijinės Afrikos kultūrai. Nuo XIII a. vidurinę Mozambiko dalį (Manikos, Sofalos, Tetės provincijas) veikė Zimbabvės civilizacija, kurios centras buvo Didžioji Zimbabvė (dab. Zimbabvėje). Didžiosios Zimbabvės įtakoje buvo pastatyti keli akmeniniai miestai ir Mozambiko teritorijoje. Žymiausi jų - Massi Kessi ir Manjikenis. Po Didžiosios Zimbabvės ištuštėjimo XV a. hegemoniją regione trumpam paėmė Zimbabvės palikuonė Monomotapa, o vėliau - smulkesnės šonų valstybės: manjikų Manika ir Baruė, ndau genčių Kitevė, Kisanga, Danda. Jos veikė kaip svarbiausios tarpininkės pelningoje aukso prekyboje tarp Zimbabvės plynaukštės ir Svahilių pakrantės.

Kita svarbi ikikolonijinė valstybė Mozambiko teritorijoje buvo Maravis, viena Afrikos savanų valstybių. Ji koncentravosi šiaurinėje Mozambiko dalyje (šiauriau Zambezės). Pietinės Mozambiko teritorijos buvo apgyvendintos tsongų genčių.

Pirmasis europietis, 1498 metais pasiekęs Mozambiką, buvo portugalas Vasco da Gama. Mozambiko saloje jis susitiko su šeichu Moussa Ben Mbiki. Iš šio vardo ir kilo pavadinimas Mozambikas. Portugalai užgrobė šią prekybos vietą ir veržėsi į šalies gilumą išilgai Zambezės ieškodami aukso ir vergų. Portugalų atėjimas į regioną sužlugdė svahilių prekybą, ir čia pagrindinį vaidmenį perėmė portugalai. Jie užmezgė ryšius su krašto gilumos valstybėmis. Pagrindinis jų kelias buvo Zambezės upė, kur įkurti svarbiausi prekybiniai miestai Sena, Tetė ir kt. Kolonizuojant kraštą didelį vaidmenį vadino prazeirai – portugalų pionieriai, keliavę po kraštą ir kūrę čia feodalines žemės valdas – prazas.

Iki XIX a. pabaigos portugalų kolonija (Portugalijos Rytų Afrika) apėmė tik Mozambiko pakrantes ir Zambezės slėnį iki Tetės. Visas kitas teritorijas ir toliau kontroliavo vietinės šonų ir čevų karalystės. XIX a. pradžioje politinė konsolidacija prasidėjo ir pietiniame Mozambike. Ją paskatino ngunių genčių migracija iš už Limpopo, dar vadinama Mfekane. Jos laikais Mozambiką užplūdo karingos gentys, vedamos karo vadų. Svarbiausia tarp jų buvo Sošanganės įkurta Gazos imperija, apėmusi visą pietų ir vidurio Mozambiką, ir Zvengedabos įkurta ngonių karalystė šiauriniame Mozambike (sunaikinusi Maravio imperiją).

XIX a. pabaigoje Europos imperialistams padalinus Afriką, Portugalijos Rytų Afrika gavo Ngonių bei Gazos karalysčių žemes, tuo būdu suformuojant dabartines Mozambiko sienas. Portugalų diktatūra tęsėsi iki XX amžiaus II pusės. Prievartiniu darbu, išnaudotojiškomis darbo sutartimis ir beatodairišku elgesiu portugalai labai pablogino kolonijos gyvenimo sąlygas.

Po antrojo pasaulinio karo, kai daugelis Afrikos tautų gavo neprikausomybę nuo savo kolonizatorių, Portugalija laikėsi koncepcijos, kad Mozambikas ir kitos jos valdomos šalys buvo jos užjūrio provincijos.

1962 metais buvo įkurtas nepriklausomybės judėjimas FRELIMO. Kuo stipriau portugalai laikėsi savo kolonijoje, tuo stipresnė buvo pasipriešinimo banga FRELIMO. 1964 metais FRELIMO kovotojai perėjo į beginklę kovą, kuri šiaurėje baigėsi labai sėkmingai. Tačiau nepriklausomybę Mozambikas įgijo tik 1975 metų birželio 25 dieną po raudonųjų gvazdikų revoliucijos ir diktatoriško režimo kritimo Portugalijoje. Pirmasis valstybės prezidentas buvo Samora Machel, tačiau jis nebuvo išrinktas per visuotinius rinkimus. 1986 lėktuvo katastrofoje žuvo FRELIMO prezidentas. FRELIMO įsigalėjo marksistinės jėgos. Kadangi jie kontroliavo valstybę, visi svarbiausi postai buvo užimti jų vyrų. Jie nacionalizavo visą pramonę ir įkūrė žemės ūkio gamybinius kooperatyvus. Tačiau europiečių specialistų pakeitimas žymiai susilpnino šalies ūkį. Aštuntojo dešimtmečio viduryje kilo naujas pasipriešinimo judėjimas RENAMO, remiamas Pietų Afrikos Respublikos ir Rodezijos. Pilietinis karas, kaimyninių valstybių sabotažas ir ekonominė krizė – toks buvo pirmasis Mozambiko nepriklausomybės dešimtmetis.

Administracinis suskirstymas

Mozambikas padalintas į 10 provincijų (provincias) ir sostinę, turinčią provincijos statusą. Provincijos taip pat padalintos į 129 apygardas (distritos).

Provincijos:

Kabo Delgado,
Gaza,
Injambanė,
Manika,
Maputu (miestas),
Maputu,
Nampula,
Niassa,
Sofala,
Tete,
Zambezija.

Be to, šalis skirstoma į 128 apygardas.

Geografija

Mozambiko kranto linija yra 2470 km, sienų ilgis yra 4571 km. Ilgiausios yra su Malaviu – 1569 km ir su Zimbabve – 1231 km. Taip pat yra siena su Pietų Afrikos Respublika (491 km), Tanzanija (756 km), Svazilendu (105 km) ir Zambija (419 km).

Šiaurinę šalies dalį užima Rytų Afrikos plokščiakalnio plynaukštė, iškylanti iki 2419 m aukštį (Namulio k.). Ji palaipsniui leidžiasi iš vakarų į rytus. Vakaruose yra Injangos sprūdis, kurio gūbryje yra aukščiausia Mozambiko vieta – Bingos kalnas (2436 m). Pagal Pietų Afrikos Respublikos sieną iškilę Lebombo vulkaniniai kalnai. Rytinę dalį užima pelkėta Mozambiko pajūrio žemuma (plotis 80–400 km).

Šiaurėje klimatas subekvatorinis, pietuose – tropinis pasatinis. Mozambiko žemumoje vidutinės mėnesio temperatūros svyruoja tarp 15–30 °C, plokščiakalnyje 3–5 °C žemesnės. Per metus vidutiniškai iškrenta 750–1000 mm kritulių (plokščiakalnyje ir žemumos pietuose). Žemumos šiaurėje ir priešvėjiniuose plokščiakalnio šlaituose – iki 1500 mm. Dažni potvyniai ir ciklonai centrinėse ir pietinėse provincijose.

Svarbiausios upės – Zambezė, Limpopas, Savė, Ruvuma. Šalyje yra rytiniai Malavio ir Širvos ežerų krantai.

Plokščiakalnio šiaurėje būdingi retmiškiai, žemumos šiaurėje – drėgnosios savanos. Į pietus nuo Zambezės prasideda parkinė savana. Upių slėniuose veši galeriniai miškai. Miškai dengia apie ketvirtadalį šalies ploto.