Nikaragva

Apojo lagūna

Nikaragvos Respublika (Nikaragva) – valstybė Centrinėje Amerikoje. Tai didžiausia, bet rečiausiai apgyvendinta Centrinės Amerikos valstybė. Ribojasi su Hondūru šiaurėje, Kosta Rika pietuose, taip pat su Karibų jūra ir Ramiuoju vandenynu.

Istorija

1524 m. Nikaragvą kolonizavo Ispanija. 1821 m. Nikaragva iškovojo nepriklausomybę ir prisijungė prie Jungtinių Centrinės Amerikos Provincijų. 1838 m. ji paliko šią federaciją ir 1854 m. tapo visiškai suverenia respublika. Nikaragvos teritorija visada buvo labai strategiškai svarbi JAV interesams. Per Nikaragvą ėjo prekybinis kelias, kuriuo buvo siunčiami kroviniai į aukso kasybos vietas Kalifornijoje.

JAV ilgą laiką palaikė Nikaragvos politinę situaciją – tiek pinigais, tiek karine parama. Nuo 1936 m. buvo palaikomas Somosų šeimos valdymas, nors jie padarė milžinišką žalą tiek šalies gamtai, tiek žmonėms – buvo masiškai kertami miškai, o dėl to prasidėjo dirvos erozija, masiškai naudojami pesticidai, uždrausti beveik visur kitur pasaulyje. 1972 m. įvyko žemės drebėjimas, sugriovęs sostinę Managvą ir palikęs be pastogės 500 000 gyventojų. Pusė tarptautinės paramos pateko į Somosų šeimos sąskaitas, tai tapo pagrindiniu kairiųjų pažiūrų emigrantų – sandinistų (pagal generolo Sandino, kuris 1927–1933 m. kovojo partizaninį karą prieš amerikiečius, pavardę) − pretekstu pradėti partizaninį karą šalies pakraščiuose. Sandinistams padėjo Kubos režimas, o netiesiogiai ir SSRS.

1979 m. Somosų šeima buvo nuversta ir į valdžią atėjo daugiapartinė koalicija. 1984 m. prezidentu buvo išrinktas sandinistas Danielis Ortega, kuris konsolidavo valdžią ir pradėjo socialistines reformas. Tačiau jas lydėjo pilietinis karas tarp sandinistų ir kontrarevoliucionierių, kuriuos finansavo JAV ir ypač prezidentas Ronaldas Reiganas.

1990 m. Nikaragvoje buvo surengti parlamento rinkimai, kuriuose sandinistai pralaimėjo dešiniųjų koalicijai. Taip baigėsi pilietinis karas.

Administracinis suskirstymas

Nikaragva yra unitarinė respublika. Pagal Ispanijos modelį ji administraciniais tikslais padalinta į penkiolika departamentų (departamentos) ir du autonominius regionus. Departamentai savo ruožtu suskirstyti į 153 savivaldybes (municipios). Du autonominiai regionai yra Šiaurės Atlantiko autonominis regionas ir Pietų Atlantiko autonominis regionas, jie dažnai trumpinami į RAAN ir RAAS atitinkamai (pagal ispaniškus pavadinimus Región Autónoma Atlántico Norte ir Región Autónoma Atlántico Sur). Iki kol 1985 m. regionams buvo suteikta autonomija, jie formavo vieną Selajos departamentą.

Nr.	Departamentas	Sostinė
1	Boakas	Boakas
2	Karasas	Chinotepė
3	Činandega	Činandega
4	Čontalesas	Chuigalpa
5	Esteli	Esteli
6	Granada	Granada
7	Chinotega	Chinotega
8	Leonas	Leonas
9	Madrisas	Somotas

Nr.	Departamentas	Sostinė
10	Managva	Managva
11	Masaja	Masaja
12	Matagalpa	Matagalpa
13	Nueva Segovija	Okotalis
14	Rivasas	Rivasas
15	Rio San Chuanas	San Karlosas
16	Šiaurės Atlantiko autonominis regionas	Puerto Kabesasas
17	Pietų Atlantiko autonominis regionas	Bliufildsas

Geografija

Nikaragvos gamtovaizdis įvairus ir skirtingose šalies vietose nevienodas. Rytinė Nikaragvos dalis, skalaujama Karibų jūros, vadinama Moskitų Krantu. Šis regionas – 70 km pločio pakrantės žemuma, iš dalies apaugusi drėgnuoju atogrąžų mišku. Čia daug lagūnų ir upių deltų. Vakarų Nikaragvos klimatas sausesnis, ten didumą ploto užima savanos ir tarpais auga miškai. Tarp šių regionų driekiasi dvi ilgos kalnų grandinės, kuriose yra daugiau nei 40 ugnikalnių (Konsepsjono ugnikalnis, Masajos ugnikalnis, Momotombas, San Kristobalio ugnikalnis ir kt.). Dažni žemės drebėjimai. Aukščiausia šalies vieta yra šiaurėje (Mogotonas – 2107 m).

Nikaragvos pietuose yra didžiulė įduba su Managvos ir Nikaragvos ežerais (pastarasis didžiausias ežeras Centrinėje Amerikoje). Nikaragvos ežeras 177 km ilgio, o jo plotis plačiausioje vietoje – 58 km. Ežere yra daugiau kaip 400 salų, kurios traukia turistus (Ometepė, Solentinamė, Sapatera). Tai vienintelis gėlo vandens ežeras, kuriame veisiasi jūrų žuvys, kaip antai kardžuvės ir rykliai. Tyrimai rodo, kad šios žuvys į ežerą atplaukia iš Karibų jūros San Chuano upe, viena iš keturių didžiausių iš ežero ištekančių upių. Šiauriniu pakraščiu teka ilgiausia upė šalyje – Kokas. Dauguma Nikaragvos gyventojų įsikūrę žemumose tarp Ramiojo vandenyno ir Nikaragvos bei Managvos ežero krantų. Šio regiono dirvožemis derlingas, čia auginama medvilnė, kukurūzai, ryžiai, bananai ir pupelės vietos rinkai bei eksportui.

Gamta

Nikaragvos gamta pasižymi didele biologine įvairove dėl skirtingų buveinių (miškų, upių, ežerų, kalnų) gausos. Šalyje aptinkama daugiau nei 1050 gyvūnų ir 7590 augalų rūšių, apie 70 iš jų yra endeminės.

Miškai Nikaragvoje užima 26 % sausumos ploto, tačiau sparčiai kertami. 1990–2010 m. laikotarpiu jų sumažėjo beveik trečdaliu.

Kultūra

Nikaragvos, kaip ir daugelio kitų Lotynų Amerikos šalių, kultūra susidarė susimaišius europiečių (ypač ispanų), indėnų ir juodaodžių kultūroms. Karibų jūros pakrantė dėl savo etninės sudėties ir ilgo britų valdymo kultūriškai artimesnė Karibų jūros saloms. Svarbi liaudies kultūros dalis yra įvairios religinės šventės, spalvingi karnavalai, populiari muzika yra pop muzika, salsa, bačata, merenga, kumbija. Grojama marimba, gitaromis.

Iš Nikaragvos kilę nemažai rašytojų, poetų. Garsiausiu šalies rašytoju laikomas modernistas Rubén Darío. Satyrinė drama El Güegüense, kilusi dar iš ikikolumbinių laikų yra įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą.

Priešingai nei daugelyje Lotynų Amerikos šalių, Nikaragvoje populiariausias sportas yra ne futbolas, o beisbolas. Šalies beisbolo rinktinė yra keletą kartų laimėjusi apdovanojimus pasaulio čempionate, 1996 m. dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Keletas Nikaragvos beisbolininkų yra žaidę MLB (žymiausias – Dennis Martínez). Taip pat populiarus boksas. Futbolas, krepšinis populiarumo susilaukia mažiau.