Čilė

Velykų sala

Čilė (), oficialiai Čilės Respublika () – valstybė Pietų Amerikoje. Šiaurėje ribojasi su Peru, Bolivija, o rytuose – su Argentina. Vakarinę pakrantę skalauja Ramusis vandenynas.

Istorija

Čilės teritorijos šiaurinės sritys buvo neatsiejama Senovės Peru civilizacijos dalis. Čia koncentravosi šios civilizacijos Pietinis ir Tolimųjų pietų regionai.

XV a. šiuos regionus į savo imperiją įjungė inkai. Čilės teritorija įėjo į vieną keturių Imperijos provincijų – Koljasuju.

1531 m. ispanai užkariavo inkų imperiją ir pradėjo žygius į pietus. Pirmieji šalyje pasirodę užkariautojai buvo Diegas de Almagras ir jo ispanų konkistadorai, kurie 1535 m. atvyko iš Peru ieškodami aukso, tačiau jiems įsitvirtinti nepavyko. Ispanams teko susidurti su šimtais tūkstančių indėnų, priklausančių įvairioms kultūroms. Šios kultūros daugiausia rėmėsi lydymine žemdirbyste ir medžiokle. Pirmąją nuolatinę europiečių gyvenvietę, Santjagą (Santiago de Nueva Extremadura), 1541 m. įkūrė Pedras de Valdivija, vienas iš Fransisko Pisaro karininkų. Nors ispanai nerado čia daug aukso ir sidabro, tačiau Čilės centrinio slėnio perspektyvos žemės ūkio plėtotei buvo svarbios ir Čilė tapo Peru vicekaralystės dalimi.

Dabartinės Čilės užkariavimas vyko lėtai, europiečiams keletą kartų teko atsitraukti spaudžiant vietos gyventojams. Per didelį mapučių sukilimą 1553 m. žuvo Valdivija ir buvo sugriauta daug kolonijos gyvenviečių. 1598 m. ir 1655 m. vėl kilo dideli sukilimai.

Judėjimas už nepriklausomybę prasidėjo 1810 m. Ispanijos sostą užėmus Napoleono broliui Žozefui. 1810 m. rugsėjo 18 d. šalyje susiformavo nuverstąjį monarchą remianti chunta. Chunta paskelbė Čilę autonomine respublika Ispanijos monarchijos sudėtyje. Išpopuliarėjo judėjimas už visišką nepriklausomybę. Ispanijos bandymas susigrąžinti pilną kontrolę sukėlė ilgas kovas. Karas tęsėsi iki 1817 m., kai Bernardas O'Higinsas, žymiausias Čilės patriotas ir Chosė de San Martinas, Argentinos nepriklausomybės kovų didvyris, persikėlė per Andus iš Argentinos ir sumušė rojalistus.

XIX a. pabaigoje Santjago vyriausybė sustiprino savo padėtį pietuose pajungdama mapučius ir užbaigdama prieš tris šimtmečius pradėtą šalies užkariavimą. 1881 m. vyriausybė pasirašė sutartį su Argentina, kuria patvirtintas Čilės suverenitetas Magelano sąsiauriui. Po Ramiojo vandenyno karo (1879–1883) su Peru ir Bolivija, Čilė beveik trečdaliu išplėtė savo teritoriją į šiaurę ir užvaldė vertingus nitratų telkinius, kurių eksloatavimas praturtino valstybę. XIX a. pabaigoje Čilėje sukurta parlamentinio tipo demokratija, bet greitai ji degeneravo į valdančiosios oligarchijos interesų gynimo sistemą. XX a. trečiajame dešimtmetyje vidurinė darbininkų klasės pakankamai sustiprėjo, kad galėtų išrinkti prezidentą reformatorių. Trečiajame dešimtmetyje taip pat išpopuliarėjo marksistinės grupės.

1924 m. įvykdytas generolo Luis Altamirano pučas pradėjo ilgą politinio nestabilumo poriodą, kuris tęsėsi iki 1932 m. Ilgiausiai veikusi to laikotarpio vyriausybė (iš viso jų buvo 10) buvo generolo Carlos Ibáñez, kuris trumpai buvo gavęs valdžią 1925 m., o vėliau faktiškai kaip diktatorius valdė tarp 1927 ir 1931 m. 1932 m. atkūrus konstitucinę tvarką iškilo stipri vidurinės klasės partija – Radikalai. Ji tapo pagrindine koalicinių vyriausybių partnere per ateinančius 20 metų. Valdant Radikalų partijai (1932–1952) valstybė sustiprino savo vaidmenį ekonomikoje. 1970 m. rinkimus laimėjo socialistinės partijos Unidad Popular lyderis Salvadoras Aljendė (Salvador Allende). Po ginkluoto perversmo 1973 m. valdžią perėmė Augustas Pinočetas, kurio diktatūra truko nuo 1973 iki 1990 m. Po to šalyje įsitvirtino demokratinis režimas.

Administracinis suskirstymas

Čilė yra suskirstyta į penkiolika regionų, kurie žymimi romėnišku skaičiumi ir turi savo pavadinimus. Tam tikrą išimtį sudaro sostinės regionas, kuris žymimas „RM“ raidėmis (Región Metropolitana).

Geografija

Čilė išsidėsčiusi ilga juosta tarp Andų kalnų ir Ramiojo vandenyno pakrantės. Šalies plotis 15-355 km, o ilgis – net 4300 km. Kranto linijos ilgis – 6435 km. Šiaurinės ir centrinės Čilės pakrantė mažai raižyta, tačiau pietinėje – gausybė įlankų, pusiasalių, užutėkių, fjordų. Ten gausu mažų ir didesnių kalnuotų salų, sudarančių Čilės salyną. Svarbiausia jo sala – Čilojė. Pietuose yra Ugnies Žemės salynas – Čilei priklauso vakarinė Ugnies Žemės salos dalis, bei daugybė mažesnių salų (Horno, Navarino, Hostės, Santa Inesos ir kt.). Be to, Čilei priklauso keletas salų Ramiojo vandenyno platybėse: Velykų sala, Sala i Gomesas, Chuano Fernandeso, Desventuradaso salos.

Visu rytiniu šalies pakraščiu driekiasi Andų kalnai. Juose yra aukščiausia šalies vieta – Ochos del Saladas (6880 m). Pietinėje dalyje (ypač tarp 37-43° p. pl.) intensyviai pasireiškia vulkanizmas: dažni žemės drebėjimai, gausu veikiančių ugnikalnių (Ljaima, Čaitenas, Osornas, Viljarika, Hadsonas ir kt.). Šiaurinėje ir centrinėje dalyje tarp kalnų ir vandenyno driekiasi siaura lyguma, o pietuose kalnai tiesiogiai siekia jūrą. Kalnai labai turtingi iškasenomis (varis, molibdenas, salietra, geležis, cinkas, siera, auksas, sidabras ir kt.).

Dėl šalies geografinės padėties klimatas labai įvairus: šiaurėje tropinis, veikiamas šaltosios Peru srovės; temperatūra vasarą ~20-25 °C, žiemą 10-15 °C. Kritulių labai mažai (<100 mm/m.), dažnai nelyja kelerius metus iš eilės. Centrinėje dalyje būdingas subtropinis, drėgnas klimatas: temperatūra vasarą 15-25 °C, žiemą 5-10 °C, vidutinis metinis kritulių kiekis 2000–2500 mm. Toliau einant į pietus klimatas keičiasi nuo vidutinių platumų iki subantarktinio. Temperatūros vasarą svyruoja apie 10-15 °C, žiemą – apie 0-5 °C, dažnas [[sniegas]]. Kritulių gausu 2500-3000 mm, ypač Valdivijos regione 6000-7000 mm. Šiaurinėje šalies dalyje pastovių vandens telkinių beveik nėra, didesnės upės – [[Loa]], [[Lauka]]. Centrinėje ir pietinėje dalyse upių tinklas tankus, jos trumpos, bet labai vandeningos ([[Bio Bio]], [[Akonkagva (upė)|Akonkagva]], [[Buenas]], [[Valdivija (upė)|Valdivija]], [[Maulė]]), gausu ledyninių kalnų ežerų ([[Buenos Airių ežeras|Cheneral Karera]], [[Ljankihuė]], [[O'Higinso ežeras]], [[Ranko ežeras|Rankas]], [[Todos los Santosas]] ir kt.). Šiaurinę Čilės dalį užima sausiausia pasaulyje, visiškai negyva [[Atakamos dykuma]]. Centrinėje dalyje auga krūmynai, laurų, bukų sąžalynai, daugelis teritorijų sukultūrinta, paversta [[vynuogynas|vynuogynais]]. Pietuose auga [[Valdivijos drėgnieji miškai]], o pačiuose pietuose, kalnų pašlaitėse – [[tundra|tundros]] augalija. == Ekonomika == {{main|Čilės ekonomika}} [[Vaizdas:Gran Torre Santiago (39693576311).jpg|thumb|right|Finansų centras [[Santjagas (Čilė)|Santjage]]]] Šalies ekonomika remiasi naudingųjų iškasenų eksportu. Varis yra svarbiausia iškasena, pagal kurią šalis pirmauja pasaulyje. 15% šalies gyventojų verčiasi žemes ūkiu. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra vynuogės, obuoliai, kriaušės, svogūnai, avižos, šparagai, pupelės. Žvejyba ir miškų ūkis yra svarbios ekonomikos šakos. Pagrindiniai šalies importo produktai yra nafta ir jos produktai, gamtinės dujos, įvairūs chemikalai, telekomunikacijos įranga. Be vario, šalis dar eksportuoja vaisius, žuvį, popierių, jo masę, vyną. Pagrindiniai mainų partneriai yra [[JAV]], [[Kinija]], [[Brazilija]], [[Argentina]], [[Pietų Korėja]]. == Gyventojai == {{main|Čilės demografija}} {{Pagr|Čiliečiai}} [[Vaizdas:Ministro Osorio entrega terreno a Comunidad Mapuche Lorenzo Quintrileo de Tirúa.jpg|thumb|left|[[Mapučiai|Mapučių]] moterys]] Dauguma Čilės gyventojų yra [[Europa|europiečių palikuonys]]. Gyventojų daugumą sudaro [[Ispanija|kolonistų Ispanų]], b[[Baskai|askų]] palikuonys bei vėlesniais laikais imigravę [[Vokietija|Vokietijos]], [[Prancūzija]], [[Italija]], [[Graikija]], [[Šveicarija]], [[Skandinavija|Skandinavijos]] (ypač [[Švedija|Švedijos]]), [[Jungtinė Karalystė|Jungtinės Karalystės]] ir [[Airija|Airijos]], Rytų Europos ([[Lenkija|Lenkijos]], [[Rusija|Rusijos]] ir [[Kroatija|Kroatijos]]).

Vietiniai indėnai sudaro 3,2 % gyventojų. Didžioji jų dauguma – mapučiai, gyvenantys daugiausia Araukanijos regione. Šiaurėje yra aimarų, Velykų saloje gyvena rapanujai, o pietinėse salose dar išlikę keletas alakalufų.

Šalyje daugiausiai vartojama ispanų kalba, kuri yra vienintelė oficiali kalba.

Kultūra

Literatūra

Čilės literatūra gerai žinoma pasaulyje. 1945 m. poetei Gabriela Mistral paskirta Nobelio literatūros premija ir ji tapo pirmąja autore iš Lotynų Amerikos, gavusia šį apdovanojimą. 1971 m. Nobelio literatūros premijos laureatu tapo vienas žinomiausių Čilės poetų Pablo Neruda.