Europa

Europa – viena iš pasaulio dalių, kartu su Azija sudaranti Eurazijos žemyną. Europos plotas − 10,1 milijono kvadratinių kilometrų, ji užima 1/15-ąją visos pasaulio sausumos teritorijos. Europoje gyvena apie 747 milijonai žmonių (trečiasis pagal gyventojų skaičių žemynas). Europa taip pat dažnai vadinama „Senuoju žemynu“ priešpriešinant su „Naujuoju žemynu“ (Amerika).

Samprata

„Europa“ yra vienas iš labiausiai ginčytinų geografinių terminų. Paties pavadinimo kilmė neaiški, taip pat ginčytinos ir Europos ribos.

Žodis „Europa“ () kilęs iš graikų mitologijos, kur reiškia mitinę finikiečių princesę, kurią pagrobė tauru pasivertęs Dzeusas. Šį žodį bandoma kildinti iš („platus, erdvus“ = , „platus“, „erdvė“ „platus“) ir , kilm. ὠπός („akis, veidas, priešakis“). Kaip dūrinys reikštų „plačių akiračių, toliaregė“. Taip pat mėginta šį pavadinimą sieti su semitiškais žodžiais – akad. errebu („leistis saulei“), finik. ereb („vakaras; vakarai“), („vakarai“).

Senovės Graikijoje geografiškai žodis „Europa“ pirmąsyk pavartotas homeriniame himne Delo Apolonui – taip vadinta vakarinė Egėjo jūros pakrantė. V a. pr. m. e. Herodotas mini pasaulį esant padalintą į 3 dalis – Europą, Aziją ir Libiją (Afriką). Ribos tarp šių dalių eina Nilo ir Fazio (dab. Rionio) upėmis, nors, pasak istoriko, kai kas ribą veda Dono upe. Žydų „Jubiliejų knygoje“ Europa nusakoma besidriekianti nuo Heraklio stulpų (= Gibraltaro sąsiaurio) iki Dono upės. Romėnų autoriai (Posidonijus, Strabonas, Ptolemėjus) taip pat laikė, kad Europa tęsiasi į rytus iki Dono.

„Europa“ kultūrine prasme pirmąsyk pradėta vartoti IX a., Karolingų renesanso laikais. Nuo tada Europa imta tapatinti su Vakarų krikščionybės pasauliu (skiriant nuo Rytų krikščionybės bei islamo pasaulių). Ankstyvaisiais viduramžiais Europą apibrėžė lotyniška-krikščioniška kultūra, tad jos erdvė iš esmės apėmė Britų salas, Prancūziją, Vokietiją, šiaurės Iberiją, šiaurės ir vidurio Italiją bei Alpes.

XVI–XVIII a. Europos ir Azijos riba buvo vedama remiantis antikine tradicija – per Viduržemio, Egėjo jūras, Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, Juodąją jūrą bei Doną. 1725 m. Filipas Johanas fon Stralenbergas pirmasis praplėtė rytinę ribą iki Volgos upės ir Uralo kalnų. Šią sampratą perėmė Rusijos imperija ir įvedė kaip visuotinę normą. Apie 1773 m. Peteris Simonas Palasas patikslino pietrytinę ribą einant per Kumos–Manyčiaus įdubą, kuria senovėje jungėsi Kaspijos ir Juodoji jūros, tačiau nuo XIX a. vid. įsigalėjo praktika šią ribą perkelti iki Kaukazo kalnų. Tarybiniai geografai dėl šios ribos nesutarė, todėl skirtinguose šaltiniuose būdavo nurodoma skirtingai.

Kadangi Europos samprata labiau kultūrinė nei geografinė, kai kuriais atvejais jos samprata gali labai skirtis. Dėl judėjiškos-krikščioniškos kultūros ar ideologinių nuostatų prie Europos dažnai šliejasi Užkaukazės šalys, Izraelis, Kipras, kartais Kazachstanas, Turkija (jos yra daugelio Europos organizacijų narės). Kitąsyk taikoma ir redukcionistinė „europietiškumo“ samprata, kaip viduramžiais prilyginanti Europą lotyniškai-krikščioniškai tradicijai – tokiu atveju Rytų, Pietryčių Europos šalys regimos kaip „neeuropietiškos“ ar mažiau „europietiškos“.

Geografija

Padėtis

Šiaurėje Europos krantus skalauja Arkties vandenynas, vakaruose – Atlantas, pietryčiuose – Juodoji ir Kaspijos jūros, pietuose – Viduržemio jūra. Rytuose Europą nuo Azijos skiria: Uralo kalnai, Uralo upė, Kaspijos jūra, Kaukazo kalnai (arba Kumos–Manyčiaus įduba), Juodoji jūra, Bosforo sąsiauris, Marmuro jūra, Dardanelų sąsiauris, Egėjo jūra, Kretos jūra, Viduržemio jūra. Europą nuo Afrikos skiria: Viduržemio jūra, Gibraltaro sąsiauris. Šiaurinis žemyninės Europos taškas – Nordkinas, pietinis – Marokio kyšulys, vakarinis – Rokos kyšulys. Didžiausias plotis pagal dienovidinius apie 3800 km, pagal lygiagretes apie 5000 kilometrų. Didžiausias nuotolis nuo jūros apie 1500 kilometrų.

Pagal kai kurių mokslininkų skaičiavimus Europos geografinis centras yra Lietuvoje (1989 m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, kad Europos centras yra prie Girijos ežero ir Bernotų piliakalnio, tarp 25 ir 26 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus). Atsižvelgiant į tai, kaip traktuojama Europos rytinė ir pietinė riba bei kokiais metodais nustatomas centras jis taip pat gali būti Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vokietijoje.

Krantai

Kranto linija labai vingiuota – gausybė pusiasalių, salų, įlankų, užutėkių. Apie 1/4 Europos teritorijos sudaro pusiasaliai: didžiausi – Kolos, Skandinavijos, Apeninų, Pirėnų, Balkanų, Jutlandijos, Krymo, Peloponeso. Didžiausios salos – Naujoji žemė, Prano Juozapo žemė, Svalbardas, Islandija, Britų salynas, Korsika, Sardinija, Sicilija, Kreta, Kipras, Malta. Bendras Europos salų plotas apie 730 tūkst. km².

Paviršius

Europos paviršiaus vidutinis aukštis apie 300 metrų. Vyrauja mažiau kaip 300 m aukščio lygumos, apie 20 % paviršiaus sudaro 300–1000 m, 6 % – daugiau kaip 1000 m aukščio sritys. Jei į Europą įtraukiamas Kaukazas, tada aukščiausia viršukalnė yra Elbruso kalnas (5642 m), jei ne – Monblanas (4808 m). Žemiausia Europos vieta (28 m žemiau jūros lygio) yra Kaspijos jūros pakrantėje. Vyrauja lygumos (didžiausios – Rytų Europos, Vidurio Europos, Dunojaus, Paryžiaus baseino). Kalnai užima apie 17 % teritorijos (pagrindiniai – Alpės, Karpatai, Pirėnai, Apeninai, Uralas, Kaukazas, Skandinavijos kalnai ir Balkanų pusiasalio kalnai (Dinarai, Rodopai, Stara Planina). Islandijoje ir Viduržemio jūros regione yra veikiančių ugnikalnių (Etna, Hekla, Vezuvijus, Strombolis, Lakis, Vulkanas ir kt.). Šiaurinė žemyno dalis smarkiai paveikta apledėjimų – gausu moreninių aukštumų, ozų, keimų; Skandinavijos kalnuose vyrauja fieldai – masyvai plokščiomis viršūnėmis, suskaidyti gilių trogų; gausu ledynų egzaracijos formų.

Gyvoji gamta

Gamtinės zonos Europoje tęsiasi nuo arktinių dykumų šiaurėje iki subtropinių Viduržemio jūros miškų ir krūmynų; pietryčiuose – pusdykumės. Arkties salose, Islandijoje, Skandinavijos kalnuose ir Alpėse yra ledynų (bendras plotas daugiau kaip 116 tūkst. km²). Šiaurės Europos subarktinio klimato srityse vyrauja tundra, spygliuočių miškų zona (taiga) apima didžiąją Skandinavijos, Suomijos dalį ir Rusijos europinės dalies šiaurę, taip pat Alpių, Karpatų aukštutines dalis. Toliau palaipsniui pietuose pereinama į mišriųjų ir lapuočių miškų juostą. Vakarų Europoje ji beveik visiškai sukultūrinta, miškai likę tik kalnų šlaituose, paupiuose (vyrauja bukai, ąžuolai). Didesni plotai likę pietų Skandinavijoje, Vidurio ir Rytų Europoje. Britų salose daug kur veši viržynai. Stepių juosta nuo Vengrijos driekiasi į pietryčius ir Pakaspijo žemumoje pereina į pusdykumių zoną. Viduržemio jūros pakrantėse auga visžaliai medžiai ir krūmai (akmeniniai ir kamštiniai ąžuolai, pinijos, buksmedžiai).

Vidaus vandenys

Beveik visa Vakarų, Pietų, Vidurio ir Šiaurės Europa yra Atlanto vandenyno baseine, kuriam priklauso šios didelės upės: Donas, Dniepras, Dunojus, Dauguva, Vysla, Elbė, Reinas, Luara, Tachas, Ebras, Rona, Po. Šiaurinės Rusijos dalies upės (Pečiora, Šiaurinė Dvina) neša vandenis į Arkties vandenyną. Pietryčiuose yra didžiulis uždaras Kaspijos jūros baseinas, kuriam priklauso ilgiausia Europos upė Volga (su Kama, Oka) bei Uralo upė. Daugelis Europos upių vandeningos ištisus metus, plačiai naudojamos energetinėms ir laivybos reikmėms. Tik Pietų Europos upės bei mažesni Vidurio ir Rytų Europos upeliai vasaromis smarkiai nusenka arba išdžiūva. Kanalai jungia Luarą su Dunojumi (per Roną, Reiną, Mainą), Reiną su Vysla (per Vėzerį, Elbę, Odrą), Volgą su Donu (Volgos–Dono kanalas). Iš dalies tebenaudojami Baltijos–Baltosios jūrų kanalas bei Volgos–Baltijos vandens kelias.

Ypač ežeringa žemyno šiaurė – čia telkšo didžiausi Ladogos, Onegos, Venerno, Veterno, Saimos, Peipaus–Pskovo ežerai, Vengrijoje telkšo didelis ežeras Balatonas, Alpėse – Bodeno ežeras, Ženevos ežeras, Komo ežeras, Madžorė. Pakaspijyje yra druskingų Baskunčako, Eltono ir kt. ežerų.

Europoje yra apie 3800 tvenkinių, didžiausi sudaryti Volgos, Dono, Dniepro baseinuose – Kuibyševo tvenkinys, Rybinsko tvenkinys, Volgogrado tvenkinys, Cimliansko tvenkinys, Kremenčuko tvenkinys, Kachovkos tvenkinys.

Rusijos šiaurės vakaruose (Dvinos, Pečioros baseiniuose), Polesėje, Suomijoje, Estijoje išlikę dideli pelkynai. Vakarų, Vidurio ir Pietų Europoje daug pelkių nusausinta ir sukultūrinta (likę tik prie didesnių upių žiočių – Žulavai, Kamargas, Donjanos šlapynės, Dunojaus delta).

Gyventojai

2016 m. Europoje gyveno 741 mln. žmonių. Europos gyventojų vidutinis tankumas 73 žm./km². Tai antras pagal gyventojų tankumą žemynas. Tankiausiai gyvenamos Vakarų Europos lygumos ir salos – ypač Beniliuksas, Rūro baseinas, Anglija, šiaurės Prancūzija, Po žemuma. Tankiausiai gyvenamos yra mikrovalstybės (Monakas, San Marinas, Vatikanas, Malta), o iš didesnių valstybių – Nyderlandai (415 žm./km²), Belgija (372), Jungtinė Karalystė (270), Vokietija (232), Šveicarija (202), Italija (201). Rečiausiai gyvenamos ar visai negyvenamos arktinės salos ir žemyno pakrantės, Rusijos europinės dalies šiaurinė ir šiaurės rytinė dalys (Komija, Archangelsko, Murmansko, Kirovo, Vologdos sritys, Karelija), taip pat kai kurie pietiniai rajonai (Kalmukija, Stavropolio kraštas, Astrachanės sritis ir kt.), šiaurės Fenoskandija, Škotijos aukštumos, ypač kalnuotos ir nederlingos sritys žemyno viduje. Rečiausiai apgyvendintos šalys – Islandija (3,2), Norvegija (15,8), Suomija (16), Švedija (22,5).

Miestuose gyvena ~75 % Europos gyventojų. Monakas ir Vatikanas yra vien miestietiškos valstybės, taip pat labai daug miesto gyventojų gyvena Belgijoje (97,4 %, 200 m.), Islandijoje (92,7 %), Liuksemburge (91,9 %), Maltoje (91,2 %), San Marine (90,4 %), Nyderlanduose (89,6 %), Jungtinėje Karalystėje (89,5 %), Vokietijoje (87,7 %), Danijoje (85,1 %). Labiausiai kaimiškos valstybės yra Lichtenšteinas (urbanizacija – 21,5 %), rytų ir pietų Europos, ypač Balkanų šalys – Albanija (42,9 %), Bosnija ir Hercegovina (43,4 %), Slovėnija (49,1 %), Serbija (51,7 %).

2001 m. Europo…